Kunigaikščių Oginskių dvaras

Adresas: Parko g. / S. Dariaus ir
S. Girėno g., Plungė.
Plotas – 58, 3 ha.

          Didingas ir nuostabus kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro ansamblis, jį supantis paslaptingas parkas yra ta ypatinga vieta, kur laikas išsaugojo ne tik materialųjį, bet ir dvasinį paveldą. [Stasė Beržonskaitė „Plungės Kunigaikščių Oginskių rūmų istorijos fragmentai“]. Plungės šiaurinėje dalyje esantis Plungės dvaro ansamblis – respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis ir kraštovaizdinę vertę. Tai vienas iš ryškiausių, geriausiai išsilaikiusių XIX a. antros pusės dvarų ansamblių Lietuvoje. 

          Šiuo metu čia įsikūręs Žemaičių dailės muziejus – pirmasis ir kol kas vienintelis regiono dailės muziejus Lietuvoje. Didžiąją muziejaus fondų dalį sudaro menininkų dovanoti darbai, jų kolekcijos. Muziejaus pasididžiavimas yra ir biblioteka, kurioje saugomos vertingos knygos iš istoriko Zenono Ivinskio, kitų žemaičių knygų kolekcijų. Muziejuje nuolat rengiamos personalinės ir grupinės profesionaliojo meno parodos bei parodos, skirtos svarbioms valstybės, Plungės krašto iškilių žmonių sukaktims pažymėti. Kas ketveri metai rengiamos pasaulio žemaičių dailės parodos.[www.oginski.lt]
          Plungės dvaro sodyba susiformavo XIX a. Apie tai, kaip atrodė Plungės dvaro ansamblio teritorija iki XIX a. vidurio, žinių išliko nedaug. Kunigaikštis Irenėjus Oginskis Plungės dvarą nusipirko iš Aleksandro Zubovo. Irenėjaus sūnus Mykolas Oginskis pagal architekto Karlo Lorentso projektą 1879 m. ant Babrungo kranto pastatė naujus rūmus, daug kitų pastatų, įrengė parką. [„Žemaičių žemė“ 2004 m. Nr.2] Darbų vykdytojas buvo Šramkė. Žinoma, kad dvaro sodyboje buvo 16 pastatų. Autentiško neišliko nė vieno. Dalinai autentiški – 9. Kiti visiškai sunaikinti. Kompleksui, be centrinių rūmų ir parko, dar priklauso ir dvi oficinos (1873–1879 m.), žirgynas, parko vartai, skalbykla, sargo namas (visi XIX a. II p.), prižiūrėtojo namas (XX a. pr.), oranžerija (vadinamoji laikrodinė), imituojanti XIV–XV a. Florencijos Vekjo rūmus, advokatų namas (1910 m.). [„Žemaičių žemė“ 2004 m. Nr.2]. Nemažai pastatų kunigaikštis yra pastatęs ir už dvaro sodybos ribų. Plungės dvaro ansamblis rezidencinio pobūdžio, ūkinė veikla čia neišplėtota. Tai istorizmo epochos kūrinys. Projektuojant tokius pastatus buvo sekama antika, renesansu ir baroku. Taip gimė eklektiški architektūros stiliai: neorenesansas, neogotika, neoklasicizmas. Plungės dvaro centriniai rūmai, jų rytinė ir vakarinė oficinos bei pagrindiniai parko vartai neorenesansiniai, žirgynas – neogotikinis. Rūmų rūsiai buvo amfiladinio išplanavimo, kaip ir visi rūmų aukštai. Nebuvo jokių pertvarų – dabartinės atramos išmūrytos rūmus atstatant po II-ojo Pasaulinio karo. Kam buvo naudojami rūsiai? Pavyko išsiaiškinti, kad ten buvo puikiai įrengti maudymosi kambariai, tualetai, pagalbinės ūkinės patalpos. Rūmų stogą puošia 19 akademine maniera lipdytų skulptūrų: po 8 skulptūras šonuose ir trijų skulptūrų kompozicija centre.
          Kai į dvarą iš kelionių po užsienį sugrįždavo kunigaikščiai, gyvenimas čia virte virdavo. Skambėdavo muzika, vykdavo pokyliai ar šiaip iškilmingi pietūs, nes čia lankydavosi nemažai svečių. Kokie svečiai lankydavosi, galima atsekti iš rūmų Svečių knygos, kurioje kiekvienas ką nors gražaus parašydavo ar nupiešdavo. Lankėsi dvare ir vyskupas Antanas Baranauskas. Kunigaikštienė ir jo paprašė ką nors įrašyti į svečių knygą. Vyskupas žemaitiškai parašė padėkos ir palinkėjimo eilėraštį. Kai pamatė kunigaikštienė, tai baisiai užpyko dėl žemaitiško rašto. Norėjo knygą net į židinį sviesti, tačiau buvo atkalbėta. Dažnas kunigaikščių svečias buvo Žemaičių vyskupas, Kretingos grafas Tiškevičius, Šateikių – Plioteris.
          Vieta Plungės parkui parinkta labai kūrybiškai. Jam puikiai pritaikytas Babrungo upės slėnis ir smulkiai banguotas reljefas. [Stasė Beržonskaitė „Plungės Kunigaikščių Oginskių rūmų istorijos fragmentai“]. Plungės mišraus stiliaus parko pertvarkymu rūpinosi Mykolas Oginskis. Jo iniciatyva iškasti tvenkiniai, pasodinta daug egzotinių ir vietinių medžių, krūmų, liepų, uosių, skroblų alėjos. Geometrinė centrinė parko dalis užima aukštą, lygią terasą. Didžiąją parko dalį sudaro peizažinis parkas. Peizažinė dalis apima Babrungo upelio vagą ir dvi lomas – rytinę ir vakarinę. Rytinėje lomoje įrengti trys, o vakarinėje – keturi tvenkiniai. Pagrindinė alėja prasideda nuo pietrytiniame pakraštyje esančių vartų ir, perkirtusi rytinę tvenkinių grandinę, baigiasi ties rūmais. Vaizdingiausias parko centrinės dalies takas eina iš pietvakarių pusės per pėsčiųjų tiltelį ir apžvalgos aikštelės šlaite įrengtus laiptus. Centrinėje parko dalyje išsidėstęs keturių pastatų architektūrinis ansamblis, sudarytas iš neorenesansinio stiliaus dviaukščių rūmų, dviejų panašios architektūros pagalbinių pastatų ir neogotikinio stiliaus arklidžių. Erdviame parteryje tarp rūmų ir arklidžių yra gana didelis apskritos formos dekoratyvinis baseinas. Šalia rūmų nuo Babrungo upelio pusės glaudžiasi rūmų terasa su apžvalgos aikštele, nuo kurios atsiveria puikūs reginiai į parko gilumą ir Babrungo upelį. Parkas, nors ir gerai apnykęs, išsaugojo didybę ir grožį. [„Žemaičių žemė“ 2004 m. Nr.2]

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastatų kompleksas (Plungės m.)

Vytauto g. 32, Plungė
Tel. (8448) 52528

          Šv. Jono krikštytojo bažnyčios pastatai yra pagrindinis Plungės senamiesčio akcentas sukuriantis didelę pridėtinę vertę miestui ir rajonui. Bažnyčia neoromaninė, lotyniško kryžiaus plano,dvibokštė. Šventoriaus tvora plytų mūro. Dabartinės bažnyčios pirmtakė buvo 1797 m. pastatyta medinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Nuo 1806 m. Plungė priklausė grafams Zubovams. Grafas Zubovas 1850 m. Plungėje pastatė mūrinę varpinę, o 1858 m. kapinėse įruošė Visų Šventųjų koplyčią. 1933 m. pabaigta naujos mūrinės bažnyčios statyba. 1934m. nugriauta senoji medinė bažnyčia, išstovėjusi 136 metus.

Gandingos kraštovaizdžio draustinis

Nausodžio sen., Plungės raj.

          Iš amžių glūdumos atėjęs ir iki mūsų dienų išlikęs, apipintas legendomis apie kovas su kryžiuočiais, švedais, Gandingos piliakalnis ir šiandien primena mums didingą praeitį.  Gandinga senovėje buvo svarbi kultūrinė, gynybinė ir administracinė vietovė. Ant Gandingos piliakalnio stovėjo pilis, papėdėje rasta gyvenamųjų namų ir amatininkų dirbtuvių liekanų. XVIa. ši gyvenvietė minima Lietuvos neprivilegijuotųjų miestų sąraše. Gandinga - Plungės motina. Aukšti Babrungo upės skardžiai, vandens juosta, lanka, kurios vidury stovėjo pilaitė, sudaro nuostabų vaizdą. Čia kasmet vardines švęsdavo Mykolas Oginskis, vykdavo koncertai, kuriuose grojo M.K. Čiurlionis.

Žemaitijos nacionalinis parkas

Žemaitijos nacionalinio parko direkcija Didžioji g. 10, Plateliai, 90420 Plungės raj.

          Žemaitijos nacionalinis parkas yra saugoma teritorija, siekiant išsaugoti didžiausią Žemaitijoje Platelių ežerą, nacionalinės svarbos kraštovaizdžio kompleksus bei kultūrinį paveldą, reprezentuojančius Žemaitijos etnokultūrinės srities gamtos ir kultūros savitumus. Žemaitijos nacionalinis parkas, kurio plotas - 21720 ha (Plungės raj. – 20935 ha), įkurtas 1991 04 23. Tai didžiausią rekreacinę vertę Plungės rajonui sukuriantis objektas. Ši teritorija yra perspektyviausia plėtojant tokias turizmo sritis kaip kaimo turizmas, gamtinis pažintinis turizmas, žvejyba ir t.t. 
          Žemaitijos nacionaliniame parke galima pamatyti Žemaitijos gamtos ypatingumą. Lankytojus džiugina švariausias, skaidriausias, giliausias Platelių ežeras. Ežere yra septynios legendomis apipintos salos. Parke savitas mikroklimatas. Čia ilgiau užsiguli gausiai iškritęs sniegas, dažni lietūs, rūkai bei ūkanos, vėlesni pavasariai, vėsesnės vasaros. Ir aukštesnėse kalvose, ir giliose daubose dunkso tankūs, ūksmingi eglynai. Tai Parko išskirtinė vertybė.
          Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje gausu unikalių vertybių, atspindinčių šio krašto kultūrinį palikimą nuo akmens amžiaus laikų. Čia gyvena žemaičiai, išsaugoję savo tarmę, papročius, charakterio ypatumus, pastatus ir originalią mažąją architektūrą. Parke saugoma daugiau kaip 200 kultūros paveldo vertybių.

           2008 m. Žemaitijos nacionalinis parkas tapo projekto "Patraukliausia Europos turizmo vietovė" nugalėtoju Lietuvoje.

Platelių ežeras

Plateliai, Plungės raj.

          Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje yra 26 natūralios kilmės didesni ir mažesni ežerai. Visų jų bendras plotas - 1484,2 ha. Apie 90 procentų bendro ežerų ploto tenka trims didžiausiems ežerams: Platelių, Ilgio, Beržoro. Šių ežerų dugno reljefas sudėtingas, visuose yra salų. Vaizdingiausias, švariausias, giliausias Žemaitijoje ir Parke - Platelių ežeras. Jo plotas -1205 ha, vidutinis gylis –10,5 m., giliausia vieta - 47 m., vidutinis vandens lygis –146,5 m virš jūros lygio. Plačiausias ežeras per vidurį, o šiaurėje ir pietuose susiaurėja. Pietinis galas labiausiai išsišakojęs. Itin gražios ežero pakrantės. Jį puošia aukšti krantai, skardžiai, pusiasaliai, įlankos ir 7 salos (Gaidsalė, Pliksalė, Veršių sala, Briedsalė, Šončelius (Ragelis), Ubagsalė, Pilės sala (Pilė)). Daugelyje vietų ežero krantai net keliolikos metrų aukščio, apaugę gražiais miškais. Kranto linijos ilgis - apie 31 kilometrą. Platelių ežero vardas pirmą kartą paminėtas Lietuvos metrikoje 1440 –1447 metais, antrą kartą -1447-1451 metais (Mickevičius, 1940). Platelių ežere gyvena nuo ledynmečio išlikusios žuvys – seliavos ir ežeriniai sykai. Šioms žuvims reikia šalto ir daug deguonies turinčio vandens. Pavasarinių ir rudeninių migracijų metu čia, neužšąlančiuose ežero vandenyse, prieglobstį randa ančių, žąsų, laukių, gulbių, dančiasnapių pulkai.

Platelių dvaro sodybos kompleksas

Didžioji g. 22, Plateliai, Plungės raj. Norint aplankyti ekspozicijas, kreiptis į ŽNPD Platelių lankytojų centrą (Didžioji g. 8, Plateliai, tel. (8~448) 49231).

          Apie 1680 m. Platelių dvaro sodyba iš Šventorkalnio pusiasalio persikėlė į dabartinę vietą. Po Lietuvos prisijungimo prie carinės Rusijos, buvęs LDK karališkasis Platelių dvaras XVIII a. pab. Atiteko privačion grafų Šuazelių nuosavybėn. Dvarą grafai valdė iki 1940 m. Platelių bažnyčios šventoriuje yra grafų Šuazelių kapavietė (XX a. pirma pusė). XVII a. pab. dvaro inventoriuose minimi parke buvę dvaro rūmai ir prie dviejų kūdrų bravoras. XIX a. pr. Inventoriuose jau minimi nauji mediniai rūmai. Sodybos planinėje struktūroje, kuri pradėjo formuotis XVII a. pab. Ryškios dvi pastatų koncentracijos: šiausrinėje dvaro sodybos dalyje abipus kelio į Gintališkę – centrinė pastatų grupė (rūmai, ledainė, orandžerija, oficina), vakarinėje ir pietinėje dalyje – dvaro sodybos ūkinių pastatų koncentracija. Rūmai 1943 m. sudegė. Išliko 6 dvaro pastatai. Išlikusių pastatų architektūrai būdinga XIX a. II pusės liaudies architektūros tradicijos (kluonas, kumetynas, oficina), neogotikinių formų interpretacija (svirnas), istorizmo laikotarpio „plytų stilius“ (arklidė). Išlikę pastatai pritaikyti šių dienų reikmėms: buv. rūsyje – viešbutis, kluone – kultūros namai, svirne įrengtos Užgavėnių, krašto istorijos ir etnografijos ekspozicijos, ruošiamos įvairios parodos. Platelių sodybos parkas pradėtas formuoti XVII a. pab. Parkas priskiriamas mišrių parkų grupei. Jame daugiausia auga vietiniai medžiai: uosiai, klevai, liepos, ąžuolai, skroblai, dekoratyviniai krūmai. Parke saugomi trys gamtos paminklai: storiausias Lietuvoje „Raganos“ uosis (kamieno apimtis 7,2 m.), liepa ir vinkšna.

Babrungėnų vandens malūnas

Babrungėnų malūnas, Plungės r. Tel.: (8~448) 50658, (8-610) 29431

          1791 m. Platelių starostijos inventoriuje minimas malūnas ant Babrungo upės kranto. Kai XVIII a. pabaigoje ant Babrungo upės ištakų Platelių dvaras pastatė minėtą malūną ir jo kūdrai supylė pylimą, pakilo Platelių ežero lygis. Briedsalės pusiasalis tapo Briedsalės sala. Dabartinį Babrungėnų akmens mūro malūną su fachverko konstrukcijomis antrame aukšte iki 1816 m. pastatė grafai Šuazeliai. Grafas Šuazelis buvo Rusijos caro Pavlo kariuomenės karininkas, už gerą tarnybą gavęs iš pastarojo Platelių miestelį, kur turėjo pasistatęs dvarą ir aplinkines žemes. Dirbo baudžiauninkai. Sienų storis – iki 2 m. akmenų mūro. Žmonės prisimena, kad vienas prasikaltęs baudžiauninkas buvo įmūrytas malūno sienoje. Malūnas – L raidės plano .Jo išsikišusioje dalyje, antrame aukšte, buvo įrengta vilnų karšykla. Malūno sienos storos: iš lauko akmuo, viduje – mūrytos plytos. Viename malūno gale gyveno malūnininkas, kitame veikė malūnas. Tarp malūno ir gyvenamųjų patalpų yra išlikęs senoviškas kaminas, kur prie angos, ant geležinio trikojo, buvo gaminamas valgis. Duonkepis, buvęs virtuvėje ir kamine, neišliko. Yra išlikusi originali pieno spinta. Apie Babrungėnų malūną, priklausiusį grafui Šuazeliui , pasakojama tokia istorija (gaila, nenurodytas pasakojimo laikas). Grafas iš jam priklausiusio Platelių ežero Babrungo upės vandenį nustatytam laikui išnuomodavo žemiau esantiems malūnams. Pagal susitarimą vanduo turėdavo tekėti visą laiką. Sykį, sustabdžius jo bėgimą, malūnininkai papirko Platelių miestelėnus, ir jie išgriovė Babrungėnų malūno užtvanką. Tarpukario metais modernizuotas Babrungėnų malūnas buvo perduotas Plungės kombinatui, kuriam priklausė visi rajono malūnai. Apie 1950 m. prie malūno buvo pastatytas ūkinis pastatas, apie 1960 m. – ištiesinta Babrungo vaga, perstatytas senasis medinis tiltas (vėliau, dengiant asfaltuotą kelio dangą, medinis tiltas buvo visai panaikintas). Malūno girnas pradėjo sukti dyzelinis variklis. Kombinatas, vėliau - „ Minijos“ įmonė , perdavė malūną Didvyčių kolūkiui. Malūnas veikė iki 1977 m. 1989 m., per didžiausius vargus gavęs įvairių valdžios institucijų leidimus, visai apgriuvusį malūną nusipirko dailininkas Leonardas Černiauskas. Septynerius metus restauravęs, jame įkūrė savo tapybos ir medžio drožinių MENO GALERIJĄ – KŪRYBINES DIRBTUVES. Babrungėnų vandens malūnas yra vienintelis malūnas Žemaitijos nacionaliniame parke, paskelbtas architektūros paminklu. [Straipsnio autorius dailininkas Leonardas Černiauskas].

Platelių ir Beržoro bažnyčios

Platelių miestelis ir Beržoro k., Plungės raj. Šios bažnyčios vos du kilometrai viena nuo kitos

          Žinios apie pirmąją Platelių bažnyčią (medinę) mus pasiekia iš XV a. 1486-1526 metų laikotarpyje ją pastatė Stanislovas Kęsgaila. Kaip rodo 1995-1997 m. Platelių Šventorkalnio ir Apvaliosios kalvos archeologiniai tyrinėjimai, pirmoji Platelių bažnyčia (arba koplyčia) galėjo stovėti ant Apvaliosios kalvos (ne Šventorkalnyje, kaip tai buvo manoma iki šiol). Manoma, kad dar anksčiau (apie XIV-XV a.) šioje vietoje buvo alkvietė. Po Žemaitijos krikšto šioje vietoje savo šventovę įsirengė katalikai. Kasinėjimų metu ant Apvaliosios kalvos surasta ir nemažai žmonių kaulų. Tai rodo, kad čia seniau buvo ir kapinės.
          Išlikę dokumentai rodo, kad 1744 m. Platelių bažnyčią, taip kaip ir po dviejų metų pašventintą Beržoro bažnyčią, iš savo ir parapijiečių lėšų pastatė kunigas Juozapas Vaitkevičius. Spėjama, kad abi bažnyčias statė tie patys meistrai. Ir Platelių, ir Beržoro bažnyčios yra lotyniško kryžiaus formos, vienanavės, salinės, su trisienėmis apsidėmis. Jų išorėje dominuoja aukštas, valminis stogas. Šonuose prijungti žemesni, taip vadinami valminiai koplyčių stogai. Laikui bėgant, bažnyčių išorė šiek tiek pakito: vietoje sugriuvusių bokštelių buvo pastatyti nauji, abiejuose pastatuose vienodi. Vėliau Platelių bokštelis prarado viršūnę; Beržoro bažnyčios fasade atsirado neoklasicistinis portalas.
          Abiejų bažnyčių viduje vyrauja vientisa navos-presbiterijos erdvė. Šonines koplyčias nuo jos skiria plačios segmentinės arkos. Platelių bažnyčios interjeras turtingesnis už Beržoro. Jame išsiskiria barokinis didysis altorius ir rokokiniais ornamentais papuošta sakykla su ažūriniu, karūna vainikuotu baldakimu. Navos gale trisieniu išsišauna vargonų choras su grakščia arkada viršuje ir archaiškomis giedotojų ložėmis apačioje. Po Beržoro bažnyčios choru išliko prienavį ir navą jungiančios žemos, horizontalios angos
          1777 metais to paties klebono Juozapo Vaitkevičiaus rūpesčiu Platelių bažnyčia perstatyta. Ją konsekravo Žemaičių vyskupas Lopacinskis. Daugelį metų prie Platelių bažnyčios veikė parapinė mokykla. 1853 m. ją lankė 62 vaikai. Plateliuose šalia bažnyčios stovi varpinė. Seniau ji garsėjo didžiuliu varpu, kurio skambesys girdėdavosi plačiose apylinkėse. Pirmojo pasaulinio karo metais varpą iš Platelių išvežė vokiečiai; yra žinių, kad jį išlydė ir po to panaudojo šovinių gilzių gamybai.
          Bažnyčios šventoriuje ilsisi kai kurių buvusių Platelių dvaro savininkų vaikai: grafaitė Marija Šuazel ir jos brolis Gabrielius, kuris buvo Papilio dvaro savininkas.
          Greta Platelių bažnyčios – klebonija. Ji pastatyta 1903 m. Šis pastatas jungiasi su Platelių vidurine mokykla, nes sovietinės valdžios metais klebonijos patalpose veikė Platelių mokykla. Tuo laiku buvo pastatyti du priestatai. Juose ir šiuo metu – Platelių vidurinė mokykla. Itin įdomu tai, kad Beržoro bažnyčios sienos padarytos nenaudojant pjūklo. Egliniai rąstai apdirbami vien tik kirviu. Bažnyčios viduje – keturi altoriai.
          Beržoro bažnyčią iš pradžių aptarnaudavo Plateliuose dirbę kunigai. 1759 metais Platelių klebono Juozapo Vaitkevičiaus rūpesčiu Beržore, šalia bažnyčios, pastatyta 14 medinių Kristaus Kryžiaus kelio koplyčių – Kalvarijos kelio stočių ir Beržorui išrūpinti atlaidai (tokie pat, kaip ir Žemaičių Kalvarijoje). Žinia apie tai pasklido greitai, ir tikintieji ėmė plūsti į Beržorą. Tada Beržoras jau turėjo ir savo kunigą, tapo Platelių filija.
          Kristaus Kryžiaus kelio koplyčios Beržore nugriautos 1964 m. Pavyko išgelbėti meniniu požiūriu labai vertingas stacijas – ilgą laiką jos buvo saugomos bažnyčioje, dabar laikinai perduotos Žemaičių dailės muziejui. Stacijų paveikslams labai pakenkė drėgmė, temperatūrų svyravimas, dulkės. Jas būtina restauruoti.
          Beržoro bažnyčios šventoriuje – Platelių parapijos kapinės. Jos nuo seno – vienos iš įdomiausių Žemaitijoje. Dar šio amžiaus viduryje kapinaitės garsėjo unikaliais mediniais kryžiais ir koplytėlėmis. Viso to čia jau nelikę, tačiau žmonės kaip ir anksčiau lanko šias kapines. Čia jie nulenkia galvą prie šio krašto talentingo liaudies meistro Stanislovo Riaubos kapo, atiduoda pagarbą istorikui ir muziejininkui Juozui Mickevičiui, kitiems garbingiems amžinam poilsiui Beržore atgulusiems Žemaitijos sūnums ir dukroms.
          XVII a. pabaigoje Platelių parapijos žmonių rūpesčiu ir lėšomis Beržore pastatyta švento Jono Nepomuko koplyčia. Ši koplyčia išliko iki šiol. Beržoro bažnyčia ir koplyčia – architektūros paminklai.

Plokštinės Militarizmo ekspozicija

Plokštinė, Plungės r. Išsamesnė informacija – Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Platelių lankytojų centre. Didžioji g. 8, Plateliai, Plungės r., Tel.: (8448) 49231

          Militarizmo ekspozicija įsikūrusi Plokštinės miške, buvusioje vienoje iš pirmųjų Sovietų šalyje požeminėje termobranduolinių raketų paleidimo aikštelėje.
          Keliolika metų buvęs slaptas karinis objektas apipintas prieštaringais pasakojimais ir legendomis. Ne tiek daug kariškių, tarnavusių šioje bazėje, sutiko apie ją papasakoti, o ir tie patys kalba atsargiai ir nedaug.
          Bazė Plokščių kaime pradėta statyti 1960 m. rugsėjo mėn. Ją statė 10 000 kareivių statybininkų. 1962 m. gruodžio 31 d. Statybos darbai buvo baigti.
         Raketų paleidimo aikštelė buvo aptverta tvora, kurią sudarė 6 apsauginės linijos: spygliuotos vielos, signalizacijos, aukštos įtampos elektros linijos.
           Į keturias šachtas buvo nuleistos R-12 termobranduolinės raketos, kurių aukštis su galvute – 22 metrai.
Kariškiai iš Plokštinės pasitraukė 1978.06.18
           Lankytojai gali apžiūrėti 27 m gylio šachtą, susipažinti su sovietinės armijos atributika.

Žemaičių Kalvarijos miestelis

Platelių sen., Plungės r.

          Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Žemaičių Kalvarija (seniau – Gardai) paminėta 1253 m. kaip kuršių gyvenvietė su pilimi, alkaviete, kapinynu.
          Miestelis įsikūręs už 24 km nuo Telšių, 9 km nuo Alsėdžių ir 10 km nuo Sedos Varduvos aukštupio krantuose. Aukščiausia vieta yra 195 m virš jūros lygio.
          Miestelis yra išsaugojęs IX-XIII a. būdingą kelių ir gatvių tinklą, nemažai archeologijos, architektūros, dailės, sakralinių bei kitų kultūros paveldo ir gamtos vertybių; įspūdingas miestelio reljefas.
          XVII a. IV dešimtmetį vyskupas Jurgis Tiškevičius įsteigė pirmąjį LDK Kristaus kančios kelią (kalvarijas) su 19 koplyčių, pastatė Marijos vardui pašvęstą naują bažnyčią ir viską pavedė vienuoliams dominikonams. Dominikoniškasis Kryžiaus kelias Žemaičių Kalvarijoje – tai vieta, kur tikintysis gali kopdamas nuo kalvelės ant kalvelės įsijausti į Atpirkimo aktą, dvasiškai ir bent mažumėlę fiziškai išgyventi lemtingąją Kristaus kelionę į Golgotą. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio apvaikščiojimas labiau nei kurios kitos pamaldumo formos Lietuvoje turi storą liaudies kultūros klodą, o tai liudija gilų žmonių tikėjimą šios vietos ypatingumu.
          Yra susiklostę saviti kelionių į atlaidus, vadinamus Didžiąja kalvarija, vykstančius kasmet liepos mėnesio pirmąjį dešimtadienį, ir Kalnų ėjimo papročiai. Katalikiška šventovė išgarsėjo, o miesteliui prigijo Kalvarijos vardas. Dominikonai nuo 1644 m. laikė mokyklą, kuri XIX a. pradžioje pasiekė gimnazijos lygį. Joje mokėsi Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, kiti Žemaitijos šviesuoliai.
          Žemaičių Kalvarijoje yra poeto Vytauto Mačernio muziejus, seniūnijos administracija, biblioteka, parduotuvių, kavinė, autobusų stotelė. Miestelyje yra apie 800 gyventojų.

Rašytojos Žemaitės memorialinis muziejus


Bukantės viensėdis, Šateikių sen., Plungės r.
Tel. (8~687) 52836.

          Muziejus įkurtas 1965 m. Jis veikia ir ekspozicija įrengta grafų Pliaterių palivarke Bukantėje, vieninteliame išlikusiame dvarelio pastate. Čia gimė ir augo lietuvių literatūros klasikė Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, 1845–1921). Ekspozicija, kurioje yra knygų, leidinių, fotografijų, asmeninio naudojimo daiktų, pasakoja apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą.
          Muziejuje vyksta tradiciniai rašytojos Žemaitės gimimo dienos minėjimai.

Reginos ir Justino Jonušų tautodailės ir etnografijos muziejus

Godelių k., Plungės r.,
Tel.: (8448) 48719

          Atokiame Godelių kaime, gražiame vienkiemyje gyvena liaudies meistrų Reginos ir Justino Jonušų šeima. Nedidelėje sodyboje atvykėlio žvilgsnį iš karto prikausto žemaitiška klėtelė. Šeimininkėms pravėrus klėtelės duris, patenki tarsi į kitą pasaulį, kuriame vienas šalia kito darniai gyvena seni, žmogaus rankos šilumą skleidžiantys buities rakandai ir Stanislovo Riaubos bei ką tik į pasaulį paleisti nauji šios sodybos šeimininkų kūriniai – medžio skulptūrėlės, spalvingi paveikslai.
          Abu meistrai – žemaičiai. Justinas vietinis, godeliškis. Drožinėti pradėjo jau būdamas dvidešimt keturių, o tapyti – žymiai vėliau, apie 1974-uosius. Žmona Regina – vienmetė. Ji kilusi iš Juodupėnų (Kretingos raj.). Nuo 1947-ųjų mokytojavo Stirbaičiuose. Ten susipažino su Justinu ir 1949 metais už jo ištekėjo. Kurį laiką pagyvenę Stirbaičiuose, 1959 m. jie nutarė įsikurti Justino tėviškėje – Godeliuose. Tuo metu Justinas jau drožinėjo. Ne vienas. Šalia, toje pačioje dirbtuvėlėje, savo pasaulį medyje kūrė Stanislovas Riauba. Jonušai Godeliškį liaudies meistrą priglaudė tada, kai šis jau buvo sumitęs vyras ir jį apie 20 metų globojo. Tie metai S. Riaubai buvo bene patys kūrybingiausi. Regina, nusižiūrėjusi į abu vyrus, tada pirmą kartą pabandė ir pati drožinėti. Iš pradžių tai darydavo tik naktimis, pasislėpusi („Kaip čia: moteris ir medį drožia?.. Drožyba – vyrų menas…”). Reginos darbams būdinga statiška, frontali, aiškaus, ramaus silueto kompozicija, lokalių sodrių arba labai švelnių, priblėsusių spalvų polichromija. Paminėtini R. Jonušienės drožinėti nediduko formato „paveikslėliai”. Jų ornamentikoje gaivi senoji žemaitiška liaudies baldų, ypač skrynių, puošybos tradicija.
          Panašios tematikos, tačiau skirtingos plastikos darbus kuria Justinas. Jam labai artima populiarių lietuvių grožinės literatūros kūrinių bei liaudies mitologinių pasakų tema. Justinas, skirtingai negu į lyrišką interpretaciją linkusi Regina, savo žanrinio pobūdžio personažus dažnai mėgsta vaizduoti ironiškai.
          Jonušai ne tik drožia, bet ir tapo. Regina mėgsta tapyti peizažus, daugiafigūres įvairios tematikos kompozicijas. Tuo tarpu jos vyro darbai yra „tapybiškesni” – prislopinto kolorito, pasteliniai, nutapyti smulkesniu potėpiu, nors pastaraisiais metais meistras pamėgo ir ryškesnį koloritą.
          Regina ir Justinas Jonušai – Žemaitijos tautodailininkų šeima.Savo sodyboje, Godelių kaime, ji įrengė tautodailės muziejų, kuris duris atveria kiekvienam Žemaitijos nacionalinio parko lankytojui. [Ištrauka iš Dainos Bajerčiūtės straipsnio]

Šateikių dvaras

Šateikių k., Šateikių sen.,
Plungės r. (prie kelio Plungė–Salantai).

          Miestelis įsikūręs prie Blendžiavos upelio. Rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė minima jau 1594 m. Dvaras pradedamas minėti XVII a. Iki mūsų dienų išliko keletas dvaro pastatų, dalis parko. Jie kartu su 1875 m. pastatyta Šv. Morkaus bažnyčia yra paskelbti architektūros paminklais. 1558 m. privilegija Žygimantas Augustas Šateikius padovanojo Jokūbui Laškovskiui. Vėliau dvaras kurį laiką priklausė Erazmui Skolvydui. Jis dvarą pardavė Barborai Konarskytei-Šverienei. 1661 m. Šverinai Šateikius užstatė Broel-Pliateriams, o po to dvaras atiteko Sapiegoms. Iš Sapiegų Šateikių dvarą Pliateriai atsipirko 1717 m. Iš pradžių Šateikius valdė Andrius Broel-Pliateris, o XVII a. antroje pusėje – Kariolanas Broel Pliateris. XIX a. pradžioje senieji Šateikių rūmai jau buvo perstatyti. Šateikių rūmų ansamblis tada jau garsėjo puikiu sodu, 5 ha dydžio parku, kuriame augo daug labai retų augalų. Čia buvo oranžerija, gerai prižiūrimi tvenkiniai, parką puošė skulptūros. Rūmų viduje buvo įrengta paveikslų galerija, koncertams skirta salė. Į svečius šeimininkai dažnai pasikviesdavo Plungės ir Rietavo kunigaikščius Oginskius.
          Garsi Šateikių bažnyčia. Pirmoji pastatyta 1716 m., dabartinė pradėta statyti 1861, užbaigta 1875 m. (architektas Tyšeckis, fundatorius Pranciškus Pliateris). Šioje bažnyčioje 1909 m. sausio 1 d. susituokė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir rašytoja Sofija Kymantaitė.
          Miestelyje veikia apylinkės kraštotyros muziejus, kurį 1970 m. įkūrė jaunųjų kraštotyrininkų būrelis. 
          Netoli Šateikių – senoji Bukantė. Čia 1845 m. gimė rašytoja Žemaitė. Dabar čia veikia rašytojos Žemaitės memorialinis muziejus.

Tautodailininko Kazio Striaupos klėtelė

Dovainių k., Plungės r., Tel. (8~448) 49432.

           Tautodailininko Kazio Striaupos darbų ekspozicija įrengta jo paties pastatytoje ir nendrėmis dengtoje klėtelėje. Čia eksponuojami K. Striaupos medžio drožiniai, tarp kurių daugiausia yra šventųjų skulptūrų ir skulptūrinių grupių. Dėmesį patraukia Kristaus gyvenimo ir mirties scenos, kaimo gyvenimą vaizduojančios skulptūros, Užgavėnių kaukės ir daugelis kitų kūrinių.

Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

Pakutuvėnų k., Šateikių sen., Plungės r.,
Tel. 8-448 46680

          Gali pasirodyti, kad Pakutuvėnai – tai toks užkampių užkampis, kur gyvena pusiau sulaukėję vienuoliai ir į gyvenimo dugną slystelėję nepritapėliai. Tačiau tikrovėje yra kiek kitaip. Gerokai kitaip. Galbūt todėl Pakūtuose manęs beveik ištisai neapleidžia tas terminų prieštaringumo pojūtis toji kontrastų harmonija, kurią nejučia imu vadinti Dievo humoru. „Pakūta“ – tarmiškai „atgaila“. Taigi „Pakutuvėnai“ semantiškai - „atgailos vieta“. Labai tinka Bažnyčiai stovėti. Simboliška, ar ne? Tačiau kasdienybė retai būna tokia romantiška, kaip norėtųsi – senesniais laikais į Minijos slėnį veždavo prasikaltusius baudžiauninkus ir čia plakdavo. Tokia tad buvusi „pakūta“... [Ištrauka iš Šarūno Navickio straipsnio]